Viktorija Cmilyte-Nielsen

Manuprāt, tieši pretēji – tie tās tikai pastiprina. Turklāt ir acīmredzams, ka šobrīd, salīdzinot ar 2009. gadu, ir ievērojami vairāk informācijas, tāpēc izmeklēšanai ir plašākas iespējas. Mani satrauc, ka valsts augstākās amatpersonas apgalvo, ka nekas vairāk nav jādara, lai gan ir skaidrs, ka Lietuvai tiek uzlikts pienākums izmaksāt kompensācijas. Tas nozīmē, ka rīcība tomēr ir nepieciešama.

Aš sakyčiau, kad nenormali situacija yra, kai valstybė moka baudą, bet valstybės aukščiausi politikai, valstybės vadovai sako, kad mokame baudą už nieką ir tirti daugiau nereikia. Tai aš manyčiau, kad tai yra garbės reikalas atsakyti į klausimus. Antraip ta istorija nesibaigs, ji tęsis – baudų gali būti ateityje ir dar daugiau.

Interpeliacijos sukelia įtampą Seime ir netgi koalicija, kuri turi virš 80 balsų, turės labai suremti pečius, o turint galvoje, kad mažai kas sieja tą koaliciją iš politinių klausimų, tai gali būti sudėtingas laikas. Norime išsiaiškinti, kaip buvo koordinuojamas atsakas, kodėl nebuvo informuota Prezidentūra, kodėl nebuvo informuotas Seimas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

Interpeliacijos – jos visą laiką sukelia įtampą Seime. Ministras Grikšas ir premjerė – tie politikai, kurie pripažino, kad nuo pat pirmos akimirkos, nuo balandžio 3 d., kai ta informacija tapo labiau vieša, žinoma – jie tą žinojimą turėjo ir nieko nesiėmė, kad būtų informuoti gyventojai.

Kodėl per tą laiką iki ikiteisminio tyrimo pradžios, kuris prasidėjo balandžio 15-ąją, bent jau nebuvo pranešta nukentėjusiems žmonėms. Nėra aišku. Ir tas pastarosiomis dienomis ypač sustiprėjęs jausmas, žvelgiant į atsakomybės permetinėjimą. Ir tikrai tokia paini labai situacija, bet akivaizdu, kad kažkas priėmė sprendimą, matyt, iš politikų, kad ši istorija turėtų būti, na, nutylėta.

Kodėl daugiau nei pusantro mėnesio tie žmonės, Lietuvos piliečiai, didelė dalis vilniečių, ne tik vilniečių, buvo palikti nežinioje su visomis iš jautrių duomenų vagystės kylančiomis rizikomis? Kaip gali būti tai, kad tokios stambios duomenų vagystės atveju nėra informuojamas valstybės vadovas? Iš šiandien išgirstų premjerės ir ministrų pasisakymų susidaro įspūdis, kad jie tiesiog nusikrato tokio dalyko kaip politinė atsakomybė. Ji stebėjosi, kad Registrų centro vadovo Adrijaus Juso atsistatydinimo pareikalauta ne sužinojus apie vagystę, o tik tuomet, kai apie ją pranešta viešai.

Kaip gali būti taip, kad tokios stambios duomenų vagystės atveju nėra informuojamas valstybės vadovas? Visiškai nesuvokiama. Šiandien mes matome mėginimą viską nuvesti į techninį ir finansinį lygmenį, bet mes labiausiai kalbame apie valdžios, t.y. tų, kurie žinojo, reakciją į tą situaciją ir neinformavimą.

Liberalų frakcijos vardu kreipsimės į Valstybės duomenų apsaugos inspekciją, kad pateiktų atsakymus, ar ji buvo informuota apie asmens duomenų saugumo pažeidimus, jei taip, kada ir kokių veiksmų ėmėsi, kodėl nedelsiant nebuvo informuoti pažeidimais paveikti žmonės. Jau atskiras klausimas ir jį užduosime tiek premjerei, tiek ministrams.

Tikrai nepakanka Registrų centro vadovo atsistatydinimo, čia kalbama apie politinę atsakomybę ir aukščiausiu, tai yra Vyriausybės, lygmeniu. Klausimas jai yra, ar ji žinojo nuo balandžio pradžios, kokių žingsnių ėmėsi, kad būtų apsaugoti tie gyventojai ir kodėl laukta iki paskutinio momento, kai jau nuslėpti neįmanoma buvo. Man kyla klausimas, kodėl tie žmonės nebuvo informuoti valstybės institucijų.

Viktorija Čmilytė-Nielsen: Reakcija buvo rimta – buvo sureaguota, buvo įspėti gyventojai (...). Aišku, tai gali tapti šiokiu tokiu sukrėtimu, supurtymu, bet tokia yra nauja realybė. Užduosime klausimus, kas šiandieną suveikė, kas nesuveikė, ir ką ketinama daryti geriau. Čia mes turime unikalią galimybę užduoti tiesiogiai klausimus tiems, kurie su tokiomis situacijomis tvarkosi.