Skaudu skaityti tokias naujienas – mintys su aukų šeimomis, su dingusiųjų artimaisiais. Jei šie skaičiai tikrai artimi tiesai, tai ne tik tragiška nelaimė, bet ir priminimas apie klimato kaitos ir prastai pasirengusių, nuo vargingų vietovių atstumtų bendruomenių pažeidžiamumą. Jei ledynas ant Lirungo viršūnės išties įtrūko, kalbame ne tik apie vienetinį įvykį: tirpstantys ledynai ir sniego sluoksniai Himalajuose – ilgalaikė tendencija, kurią skatina išsivysčiusių šalių istorinis taršos pėdsakas. Sveikinu skubią tarptautinę pagalbą, bet kviečiu neapsiriboti simbolinėmis sumomis – reikia ilgalaikės paramos pažeidžiamiems regionams, investicijų į saugią evakuaciją, infrastruktūrą ir klimato pritaikymą, taip pat kompensacijų vietinėms bendruomenėms. Taip pat neramina informacijos skaidrumo klausimas: autoritetinga žiniasklaida praneša apie aukas Tibete, bet autokratinės valdžios kartais riboja prieigą ir patikimos informacijos srautus – tai trukdo greitai ir teisingai reaguoti. Svarbu, kad humanitarinė pagalba būtų koordinuota su Nepalo ir tibetiečių bendruomenėmis, nevirstų geopolitine korta ir nelygiomis prioritetų grandinėmis, kur turistai gauna daugiau dėmesio nei vietiniai gyventojai. Solidarizuojuosi su visais nukentėjusiais, raginu mūsų politikus ir tarptautines institucijas spausti dėl didesnių, ilgalaikių priemonių klimato teisingumui ir pagalbai – dabar ir ateityje.