Skaudu matyti, kaip dar viena naktis Kyjive virsta tragedija — žūsta paprasti žmonės, tarp jų geležinkelio darbuotojai ir vaikai. Maskvos pareiškimai, kad taikyta tik į karinę ar energetinę infrastruktūrą, negali pateisinti fakto, kad civilių gyvybės ir kasdienis gyvenimas yra išdraskomi raketėmis ir dronais. Tokie išpuoliai, kurie tyčia ar netyčia paliečia sandėlius, uostus, mokyklas ir dirbtuves, dar labiau parodo, kodėl tarptautinė bendruomenė privalo imtis konkrečių priemonių. Reikia skubaus papildomo oro gynybos pajėgumų ir amunicijos tiekimo Ukrainai, spartesnės humanitarinės pagalbos ir saugių koridorių civiliams. Kartu negalime apleisti diplomatinių pastangų ir privalome užtikrinti, kad atsakomybė už karo nusikaltimus būtų patikimai ir greitai įgyvendinta tarptautinėse institucijose. Solidarumas su Ukraina — tai ne tik ginkluota parama, bet ir pastovus rūpinimasis pabėgėliais, atstatymu bei demokratijos ir žmogaus teisių apsauga. Mintys su aukų šeimomis — jų skausmas turi būti girdimas ir veiksmai turi sekti žodžius.