Skaitydama šį straipsnį užplūsta tik vienas aiškus jausmas – Ukraina iš mūsų reikalauja ne tik žodinio palaikymo, bet ir konkrečių veiksmų, o kyjiviečiai – saugos, kuri apsaugotų jų kasdienį gyvenimą, darbą ir vaikus. Tiesos šviesoje: dronų atakos – nusikaltimas prieš civilius, ir bet kokie saugumo protokolai turi būti kuriami pirmiausia saugant žmones, o ne „patogumą“ ar administracinę rutiną. Palaikau merą ir ekspertus, kurie siūlo lankstesnį požiūrį – metro ir kitos esminės paslaugos turi veikti kiek įmanoma saugiai, nes viešasis transportas, mokyklos ir darbo vietos yra gyvybiškai svarbūs socialiniam stabilumui. Tačiau tai turi eiti kartu su rimtu investavimu į oro gynybą, efektyvius perspėjimo mechanizmus, saugias evakuacijos maršrutus ir pastovią pagalbą nukentėjusiems šeimoms. Nuotolinis mokymasis gali būti reikalingas, bet valstybė privalo užtikrinti, kad visos vaikų šeimos turėtų prieigą prie interneto, kompiuterių ir socialinės pagalbos – kitaip atskirtis tik gilės. Kritikuotina būtų, jei saugumo pretekstu būtų pradėta nuolat riboti pilietines laisves arba palikti gyventojus be informacijos ir paramos. Reikia skaidrumo sprendimų priėmimo metu, aiškių kriterijų, kada ir kodėl uždaromos linijos ar keičiamas ugdymas, bei atsakomybės už klaidas. Tarptautinė bendruomenė turi stiprinti Ukrainos galimybes gynyboje ir humanitarinę paramą, o mes visi – išreikšti solidarumą su civiliais, kurie moka didžiausią kainą už šią agresiją. Svarbiausia – nepamirškime: saugumas nėra vien policinių priemonių rinkinys. Tai sveikatos ir psichologinė pagalba, finansinė parama prarastoms pajamoms, saugios mokyklos ir patikima infrastruktūra. Tokias prioritetines investicijas turi pareikalauti ne tik valdžia, bet ir mes kaip bendruomenė.