Beveik kiekviena kultūra turi modernizuotų senųjų autorių leidimų, o kartu ir diskusijų apie rašybą, žodyną, redakcines pastabas bei pritaikymą šiuolaikiniam skaitytojui. Vienas antikvaras man kadaise pasakė, kad „laiko patina suteikia vertės“ ir gali būti tai, kas skiria originalą nuo pigios kopijos. Atsiverčiu Constantin Noica „Sekmadienio esė“, prieinu prie leidėjo pratarmės 1992 metų Humanitas leidime ir sužinau, kad „rašyba buvo atnaujinta“. Skaityti Noicą galėjo reikšti pasivaikščiojimą po 1930-uosius ir 1940-uosius. Vietoj to einame į tą kelionę su šiuolaikiniais akiniais, patogiai įsitaisę Uber automobilyje, nebijodami pasiklysti — tai yra nesuprasti to meto žodžių, kuriuos būtų buvę galima paprasčiausiai „išversti“ išnašose. O kas būtų, jei paimtume ir to meto laikraščius bei juos „atnaujintume“? Galbūt reikėtų ir senąsias reklamas pervadinti bei perkurti, kad mūsų neuronams nereikėtų per daug dirbti, tarsi būtume escape room’e. Kodėl čia sustoti? Galėtume atnaujinti ir istorijos vadovėlius bei parašyti, kad Archimedą iš Sirakūzų nužudė romėnų kareivis, kai šis sprendė matematikos uždavinius savo planšetėje. Pagrindinė mintis juk lieka ta pati, ar ne? Tik epocha išnyksta. Ir dar vienas dalykas: kodėl matematikai „neatnaujina“ Pitagoro? Jie gali pakeisti žymėjimą. Gali kitaip paaiškinti įrodymą. Gali net sukurti brėžinį internete, pasitelkę animaciją, kuri atsiranda mokinių akyse. Tačiau Pitagoro teorema lieka Pitagoro teorema. Tad kai skaitome senesnį autorių, kodėl neišsaugojus ir jo epochos kalbos — o šiuolaikinius paaiškinimus nepateikus pastabose? Ir paskutinis klausimas Humanitas bei universitetų literatūros ir filologijos žmonėms: jei po kelių dešimtmečių šiandienos mokiniai jus „atnaujins“ naudodami # ir emoji, ar jums tai patiktų? #Humanitas #ConstantinNoica #Noica #SekmadienioEsė #Archimedas #Pitagoras #Hashtag #Emoji #MrStorywise #AtnaujintaRašyba #KalbosIstorija #20260920_1926 #Lietuvių #Lithuanian #Literatūra #Istorija
